Nerealus!

Save ir pasaulį aplink suvokiantis.

Ar žinote, kokio amžiaus supratau, kad jei vyras klausia, kam jam reikalinga moteris, tai prieš jus – latentinės orientacijos gėjus?
Šį juokelį išgirdau iš vieno psichologo.
Iš pradžių juokiausi.
Paskui – nebe, nes supratau, kad tai nebe juokas.
Reikalas čia ne seksualinėje orientacijoje, o prarastoje vyriškoje ašyje.
Ten, kur turėtų būti vidinis stuburas, prasideda turgus.
Ten, kur turėtų būti „aš duodu, nes esu gausus“, atsiranda „o ką tu man duosi mainais?“.
Štai jie – berniukai-prekeiviai, kurie amžinai dalijasi sąskaitą per pusę ir klausia:
„O ką tu gali man duoti kaip moteris?“
Todėl, jei vyras užduoda tokį klausimą – nesiginčykite, neįrodinėkite.
Tiesiog parodykite jam artimiausią gėjų klubą – gal ten jis ras savo laimę.
Kai vyras sako: „Dalykimės 50/50“, – jis kalba ne apie teisingumą, o apie baimę būti vyru.
Jis bijo prisiimti atsakomybę, bijo vesti, bijo prarasti savo tris kapeikas.
Normalus heteroseksualus vyras neklausia, kam jam reikalinga moteris – jis tai žino.
Jis jaučia Gyvybę, tą jėgą, kuri teka per Moterį, ir jos nematuoja kavos puodelio kaina.
Jis žino: jei moteris šalia – ji jau investuoja į jį savo energiją, dėmesį, švelnumą, įkvėpimą.
Tai valiuta, kurios neiškeisi.
Viskas paprasta:
Vyras – veikia.
Berniukas su kompleksais – skaičiuoja.
„Berniukas“ visada yra buhalterio vaidmenyje – tarp kasos aparato ir veidrodžio. O veidrodis – gyvas. Tai Moteris. Ir ji puikiai mato, kas prieš ją: vyras ar išsigandęs berniukas, trokštantis būti mylimas vien už tai, kad egzistuoja.
Ir taip, tie, kurie kviečia namo po kavos, nenori moters.
Jie nori patvirtinimo, kad bent kažkas juose mato „patiną“.
Tik esmė ta, kad vyro vertė matuojama ne sekso partnerių skaičiumi, o kiek moterų jis padarė laimingomis.
Kiekis niekada nereiškia kokybės.
Moteris neturi aiškinti, kodėl ją reikia gerbti ir kodėl dėl jos verta stengtis.
Jei reikia aiškinti – prieš jus ne vyras, o būsimas psichoterapijos klientas su amžina tema: „Kodėl bijau suaugti ir prisiimti atsakomybę?“
Dabar kiekviena moteris stovi prieš pasirinkimą: šeima dėl varnelės ar savo vidinė pilnatvė.
Ir laimės ta, kuri nebijos vienatvės ir bus pasirengusi jai – arba bus su Savo Vyru, su kuriuo jausis Moterimi.
Nes aukoti gyvenimą socialiniams scenarijams, svetimų sūnų auklėjimui, energijos švaistymui tiems, kurie negali augti – tai kelias į niekur.
Tai kaip investuoti į juodąją skylę.
Moteris – ne resursas, ne aptarnaujantis personalas.
Moteris – Jėga, suteikianti Gyvenimą.
Ir į pagarbą ji atsako dar didesne pagarba.
Į švelnumą – sustiprintu švelnumu.
Į dosnumą – dosnumo ir meilės vandenynu.
O jei tu užduodi jai klausimą: „Ką tu gali man duoti kaip moteris?“ – tuo pačiu paniekinai pačią Gyvybę, ir belieka laukti, kol Motina Gamta tave nušluos nuo žemės paviršiaus, nes vaikščioti po moterišką planetą su tokia nuostata – tai tas pats, kas sakyti: „Paversk mane dulkėmis – savo vyriškos funkcijos aš atlikti nepajėgiu.“
Ir tada nesistebėk, kodėl tavo gyvenimas nesusiklostė.
Su moterimi – arba su pagarba, arba niekaip.

Fotografija

filmas- the notebook.

Vezancios

aktyvios

sirdis visad geriausiai zino kelia

jų labai daug...

Mielai pabendrauciau su sąmoningumo praktikas atliekanciais zmonemis .