Nors prie sirdies dek

Niekada nebuna per velai,buna jau nereikia...

Laikas bėga labai greitai...Tik aš stebiuosi žmonėmis...Atrodo, kad jie gyvens tūkstančius metų arba amžinai...Visi susvetimėję, pikti, pavydūs...Baisiausia, kad tai dažniausiai būna susipykę ir nebendraujantys broliai, seserys, vaikai su tėvais arba šiaip artimieji...O kai išgirsti priežastis - jos būna juokingos...Turtas...Kreivai pažiūrėjo... Kažko nepasakė...Tiesiog kažkoks pavydas... Žmonės!!! Ar nesuprantat?? Kam to reikia? Gyvenimas yra toks dalykas, kai nežinai ar ryt atsibūsi - taip pat gali būti ir tavo artimam žmogui...Principai? Bet ar jie padaro žmogų bent kiek laimingesnį? Mes visi esame tokie trapūs...
Visi gaili žmogaus tada, kai jis miršta...Visi suvažiuoja, rauda...O ar vertinote, gerbėte, padarėte ką nors tada, kai žmogus buvo gyvas??
Pamąstykit, kad nebūtų per vėlu...