Ožiaragis eina vienas ne dėl išdidumo, o dėl to, kad įpratęs pasikliauti tik savo jėgomis ir nebijo vidinės vienatvės. Kodėl Ožiaragis renkasi kelią vienas? Savistaba: šio ženklo atstovai anksti suvokia savo unikalumą ir supranta, kad gilios gyvenimo prasmės ir sprendimų reikia ieškoti savarankiškai. Atsakomybė: Ožiaragis 🐐 labiau mėgsta eiti be kompanionų, o ne vilkt ką nors jo sąskaita ar toleruoti santykius ir sąjungas be tarpusavio patikimos paramos.
Skamba baisiai, tačiau nustokite investuoti savo laiką ir dėmesį į tą žmogų, kuris nenori būti jūsų antrąja puse.

Tu esi vertas arba verta ne bet kokio žmogaus, o to, kuris iš tiesų tau tinka.
Ne to, kuris pasilieka tik tada, kai tau sekasi.
Ne to, kuris mato tik paviršių, bet bijo pažinti tavo gilumą.
Ne to, kuris prašo, kad būtum mažiau, kad jam būtų lengviau.
Tu esi vertas arba verta žmogaus, šalia kurio gali atsikvėpti
Kuris tave mato net tada, kai slepiesi
Kuris nebėga nuo tavo tamsos, o tyliai pasilieka su šviesa.
To, kuris ne tik sako, kad myli, bet ir parodo tai per mažus kasdienius pasirinkimus.
Tu esi žmogus, kuriam reikia partnerio, o ne stebėtojo.
Tu esi žmogus, kuris nusipelno meilės, augimo, erdvės kvėpuoti ir būti savimi.

sportas, burimai, numerologija

matrix

plaukimas, joga, kovu menai

DĖKINGI TURIM BŪTI UŽ: Galimybes augti ir mokytis iš klaidų...Kad ir kaip norėtume apgaudinėti save viduje, sakydami,
kad čia apie kitus, kad mes tikrai išsisuksime – niekas neišsisuks.
Anksčiau ar vėliau tai vis tiek įvyks. Niekas neatsitinka šiaip sau!

Visas gyvenimas mistika ir nuotykiai, kuriais niekas netiki. Kur kas baisiau visą gyvenimą likti savo baimėse, taip ir neišdrįsus jų peržengti ir neįgijus gyvenimo patirties, stiprus žmogus yra tas, kuris, nepaisant savo patirčių, vis tiek sugeba išlikti atviras gyvenimui ir žmonėms. Кuo daugiau patirties, tuo žmogus tampa išmintingesnis, stipresnis ir sąmoningesnis. Pradedi atsirinkti žmones, labai aiškiai jausti, su kuo tau pakeliui, o ką reikia laikyti per saugų atstumą nuo savęs ir savo energijos. Mes norime meilės, palaikymo, pažinčių, bendruomenės, galimybių. Bet tuo pačiu vis dažniau siunčiame pasauliui signalą: „manęs nelieskite.“ Ir galbūt būtent čia slypi viena didžiausių mūsų vidinių prieštarų — mes ilgimės artumo, bet patys kuriame atstumą. kartais verta sustoti ir pagalvoti apie vieną labai svarbų dalyką: žmogui reikia visų jo emocijų, visų jo vidinių būsenų, visų jo subasmenybių. Reikia ir švelnumo, ir pykčio, ir ryžto, ir atjautos, ir tvirtumo, ir jautrumo. Visa tai – mūsų dalis. Visa tai – gyva. Ir visa tai turi teisę egzistuoti. Emocijas reikia ne neigti, o išgyventi. Jas reikia paleisti, suprasti, priimti ir išmokti su jomis būti. Tačiau lygiai taip pat svarbu išsaugoti savyje ir gebėjimą būti neabejingam. Net jeigu turi visus pasaulio turtus, bet neturi vidinio resurso, jėgos ir gyvybės savyje, o vietoje to jauti tik apatiją – šis pasaulis tau nebeatrodys toks gražus, koks buvo anksčiau. Sąmoningas žmogus visada eina ten, kur jam baisu, nes žino – būtent ten slypi jo augimas. Jis supranta, kad klys. Ir tai jo negąsdina, nes klaidos yra patirties dalis.

Drąsa gimsta ne tada, kai nebebaisu – o tada, kai žengi, nepaisant baimės.
Jei lauki, kol pasijusi pasiruošes – gali laukti visą gyvenimą.
Daug svajonių numiršta ne todėl, kad buvo per sunku, o todėl, kad žmogus laukė „tinkamo momento“.
Bet tiesa tokia: būti pasiruošus – tai ne jausmas. Tai sprendimas.
Kaip šokti į vandenį nežinant, ar jis šiltas.
Kaip sakyti „myliu“, nežinant, ar tai abipusė.
Kaip išeiti pro duris, nors viskas viduje šnabžda „pasilik“.
Kaip pradėti iš naujo, nors dar skauda senas žaizdas.