Neturi jėgų susišukuoti, nes niekam neberūpės ar suvelti, ar sušukuoti tavo plaukai? Ar ant tavo kūno plius, ar minus penki kilogramai? Norėtum balkone surūkyti dešimt cigarečių, kad bent kiek palengvėtų? Bet prieš naujus metus pažadėjai, jog to daugiau nedarysi. Pažadą sulaužai žymiai daugiau kartų, nei turi pakelyje cigarečių, nes jau „nusidėjai“. Rytas,vakaras – plaukia vienodu ritmu. Mintys apie prisiminimus, kuriuose tu buvai su kašmyrine suknele, tavo plaukai lygūs ir kvepiantys, kūnas pakvepintas brangiausiais kvepalais, kad jam susisuktų galva? Tu bandai jį žavėti savo patraukliu, vienetiniu žvilgsniu. Jūs miegate kartu, tarp jūsų vyksta chemija, fizika ir likę dėsniai. Kol esi ten, matai save visai kitokią, išėjus iš ten, pastebi save ištuštėjusią, nes tau pažadėjo, kad tavęs nepaliks, kad tavo plaukai bus visada iššukuoti prieš naktį, o tavo akyse jau nebus, nei vienos ašaros. Tu būsi pakviesta į savo pokylį, kuriame tu būsi jo karalienė. Jis su tavimi dalinosi prisiminimais,šokio ritme, prisipažino meilėje, bet pasirinko kitą kelią, nekaltindamas tavęs. Tai tęsėsi taip trumpai, bet paliko didelę žaizdą, nes prisiminei, kaip tau to reikėjo, kaip tavo kūnas ruošėsi šiam ypatingam šokiui, gyvenimo pokyliui, bet likai – su pigiausia suknele, su „išvarvėjusiu“ makiažu, išsileidusia šukuosena. Pažadai tavo akimis nieko verti, jis tau pritaria, kad yra niekšas. Tau skauda vienodai, bet kartais stipriau, jis sakė, kad tave myli ir tai kuždėjo taip nuoširdžiai. Tu tikėjai savo jausmu, kurį patį sukūrei savo iliuzijoje. Trūko tik minties apie kerštą, kuris, tau degino rankas. Rodos, viskas kas kvepėjo, įgavo savotiškai nemalonų kvapą. Tai kas priminė jį, tapo nemalonumais. Tu vis dar žvelgi pro langą, klausydama skausmo dainos, bet tavo akyse nėra ašarų. Tu pažvelgi į lentyną, o ten guli, keletas tavo dienoraščio lapų, išplėši, sudraskai, ir uždegi, visą tai užsiliepsnoja. Keletas nuotraukų, išsiunti jam, kad parodyti, jog tavo stiprybė susiejama su naikinimu. Tu mintyse stabdai procesus, galimus variantus, jis atsiprašė, tu nekreipi dėmesio. Siunti jam nuotraukas, gražius žodžius, o gauni tylą. Jis tiesiogiai sako: „nesižemink, užtenka“ „Tu stipri“. Vadinasi, jis tavimi tiki, kad gali išsinarplioti iš savo nunerto tinklo. Mes moterys, esame visos stiprios, vyrai, tuo tarpu mąsto, jog mes pačios įklimstame į tam tikrus jausmus. Jie abu vienas kito nemylėjo, mano du herojai, kuriuos iki šiandien seku mintyse. Tik ji stebi jį, norėdama drebančiais pirštais vis dar parašyti „labas“, bet prisimena kerštą, tą „žaidimą“ iš kurio juokiasi, tarsi būtų laimėjusi. „Tavo pažadai, buvo melas, kaip ir mano jausmai tau. Tu buvai mano dar viena klaida, be kurios nebūčiau supratusi, kokia aš protinga moteris, bet kartu ir kvaila“. Tu ieškai išeities iš pražūtingos situacijos, tu sukiesi iš dar vienos nesėkmingos meilės. Pažadi vėl nemylėti, vėl neieškoti. Tavyje atsiranda neapykanta. Tampi iš tų „dygliuotų“ moterų, kurias, vyrai vadins nepatenkintomis, nelaimingomis. O tu esi iš tų, kurios, juokiasi ir kelia save į viršų, lyg būtų karūnuotos. Tu stipri moteris, nes po išdavystės sugebėjai suvokti, kad jis nevertas tavo stiprybės, nes jis pasirinkdamas patį save, įrodė, kad jam nereikia moters, jam reikia jo paties skrydžio, nes vienas skrisdamas jaučiasi stipresnis. Tu dar stengiesi rasti jo širdies minkštimą, ir dar kažkuo sužavėti, bet nebemoki gražiai ir elegantiškai. Tik nagais ir dantimis, melu, todėl darai tai ką jis. Meluoji ir skaudini, nors žinai, kad tai nesuartins. Ir nebūsit kartu, bet vis tiek iš paskutiniųjų bėgi savo varžybose be rungtyniaujančių. Tavo mintyse gimė keršto planas, užviręs kraujyje. Tu jį apgauni, įsijauti. Tave tai daro laimingą, nes matai, kaip jis nerimauja, bet tau padėti visą tai panaikinti nepasisiūlo. Tai tavo sprendimas. Tu neva laukiesi. Tau patinka, pildyti jo svajones, kurias, jis netyčia leptelėjo, kai buvote kartu. Tu parodai jam, kad tu jį girdėjai. Dingsti kelioms dienos, įrodydama, kad be jo gali. Kuo labiausiai lauki tęsti žaidimą, bet turi ribą, jog reikia išlaukti. Jis domisi tavimi, ar tai kas buvo dar yra tavyje? Pagalvok, kad tavo žaidimui pasibaigus, pasibaigs ir jo kvailos žinutės tau. Tik tavo vienintelis prašymas: „nepamiršk manęs, mūsų naktų“ jis atsako: „nepamiršiu, to neįmanoma pamiršti“. O tu mintyse atsakai: „Tame buvo irgi apgaulės, todėl neverta prisimint“. Tą kartą tu jauteisi apgauta, purvina, norėjai nusiplauti skausmą, bet nepadėjo niekas, nes nuo viso to, ploviklio nėra. Tu negali pažvelgti į vyrą, kuris, dėvi prabangų Versace kostiumą, nes žinai, kad toks tik nori „pirkti“. Tu negali žiūrėti į vyrą, kuris, vairuoja naujutėlį bmv , nes toks, tik ir mėgs greitį, dėmesį ir žinos, kad kiekviena norės pasėdėti tokiame automobilyje. Arba automobilį mylės labiau, nei tave. Viskas atrodo paprasta, bet sudėtinga, nes prisimeni, kad tave pažemino. Vaidino savo teatre, tarsi būtų žinojęs vaidmenį iš anksto. Sakė viską apgalvotai, nors tame dabar visiškai nėra logikos. Tau visi vyrai dabar, atrodo vienodi, apgavikai ir melagiai. Tu negali pasitikėti jais, nes tavo patirtys, nelaimingos, skaudžios. Neužtektų nei vieno atsiprašymo, nes „atsiprašymas“ irgi virtęs melu. Tavo akys – nebenori matyti. Bet širdis – dar visi tikisi tikros meilės. Bet kaip sužeista moteris nelabai tiki į meilę, tu dabar tiki į kerštą ir jo sieki, nors žinai, kad nebus lengviau. Tu vis grįžti į save. Užsiregistruoji į pažinčių svetaines, tam, kad išties, bendrauti, bet vaidenasi jo kopijos. Svarstai ar tai meilė. Ar tai žavesys. Tai niekas. Tu stovi taip arti užmaršties, kaip pati leisi sau užbaigti „žaidimą“, kai jau žinosi, kad užtenka, tu vėl vilksiesi kašmyrines sukneles, susišukuosi plaukus, dirbtinis makiažas, tiesi laikysena ką nors vėl užburs. Tik būk tokia atsargi, nepulk bet kam į glėbį, mylėk save, nes niekas tavęs nepaglobos. Būk sveika moteris savo akimis. Grožėkis savimi, net tada, kai atrodai, beviltiškai. Tobulėk. Įrodyk ne kitiems, bet sau, kad gali kilti laiptais aukštyn, tarsi tai darytum ne pėsčiomis, o kiltum liftu.
Jis rašo klausdamas „ar jau viskas“ „ar jau ramu, ar tavyje nebeliko to ką palikau per klaidą ir nesusipratimą“. Tu keiki jį mintyse, perskaitai ir išjungi, taip kaip darė jis. Neva tu pasikliauji dabartine būsena, savo emocija, kuri, neleidžia užmigti dėlto ką ketini daryti. Tu jautiesi laiminga, nes matai tikrąjį jo veidą. Ir jauti, kaip visi jausmai pamažu dingsta, o gal jų ir nebuvo.
Mes moterys „užsidedame“ rožinius akinius ir nematome nieko kas vyksta realybėje. Mums atrodo, jog mumyse skraido drugeliai, bet jų nėra, realybėje jie miega. O tu susikūrei keletą planų, ne realybėje, o savo idilėje. Tu tik viena kūrei planus, jis tau tik tyliai pritarė, tarsi nenorėtų su tavimi pyktis. Tu girdėjai tai ką norėjai girdėti idilėje, bet ne tikrovėje. Tau kažkas sakė, nusiimk rožinius akinius, bet tu sakai aš viską matau. Ir po to taip staigiai tą realybę tau parodo jis. Ir tau atsiveria akys, tu nušveiti akinius ir pažadi daugiau jų neužsidėti. Tu realybėje pamatai viską, ko negali pamatyti užsidėjus tuos akinius. „Būk save gerbianti moteris, tikėk savo žodžiais, bet akylai klausykis tai ką sako vyras“.