Lapkričio ūkanose paskendęs rytas, atšalusi kava, kieme serenadą dainuojanti katė… Kol bandau įveikti drabužių krūvą, įsitaisiusią kambario viduryje (spoksančią į mane ir besivaipančią raudona rankove lyg iškištu liežuviu), laikas įsibėgėja lyg sprinto varžybose ir aš vėl pavėluoju ten, kur pareiga šaukia, t.y. į mokyklos suolą. Įprastas rytas, įprasta kava, įprastas vėlavimas. Nuobodu, net žiovauti tingisi. Lapkritis tuo nuoboduliu pasižymi kasmet, žmogus jautiesi, lyg kas numirtų – saulė, šiluma, gera nuotaika – bet kas, kas susiję su giedra mintimi ir džiaugsmu. Net pati gamta dvelkia gedulo šalčiu. Grįžtu prie įprasto vėlavimo. Nekenčiu būti statoma į tam tikrą rėmą, tad vėlavimas tėra turbūt pasąmoningas maištas prieš įprastos sistemos discipliną. Niūrų lapkričio rytą vėluoju niūriai, nepabaigusi gerti atšalusios kavos. Raidės tą dieną liejasi į margą gniužulą, skaičiai laksto į šalis, lyg specialiai slėpdamiesi, o akys merkiasi, merkiasi, merkiasi, merkiasi... Atsibundu gal tik 16 valandą, užtikdama save keliaujančią su draugais į miesto centrą (kur?) pramogauti (ką daryti?). O kai atsibundu, pasaulis gali būti pasiruošęs nuotykiams.
Kavinės staliukus aptarnauja dailus vaikinas. Sąlyginai dailus. Man gražus, Deimantei ne itin, Aušrai „super sexy“, Linai „pakenčiamas“. Apie vaikinų nuomones neturiu ką pasakyti. Jie, pastebėjau, labai vengia komentuoti savo oponentų, ypač dailesnių, išvaizdą. Jei mergina gali apie kitą moteriškos lyties atstovę pareikšti savo nuomonę, vaikinas to niekada nedarys (bent jau gerąja prasme). Šioj kavinėj šią dieną sėdžiu pirmą kartą, bet mintyse sau pažadu būtinai dar apsilankyti. Akys prasiveria iki galo, niūrumą linksma draugų kompanija nuveja. Vis susižvalgau su padavėju... Pinigų nebeturiu, bet norisi dar kažką užsisakyti, kad vėl prieitų. Mintyse rezgasi kažkokie pokalbiai, idėjos, svajonės, bet, mano nusivylimui, kompanija traukia eiti. Mintys ar širdis šaukia: „Ė, gyveni tik kartą, galbūt jau jo nebepamatysi, daryk kažką.“ Bet, deja, esu iš tų žmonių, kurie nieko specialiai nedaro, palieka likimo valiai. Visi išeiname.
Po metų, gruodžio pradžioje, susipažįstu su šaunia nauja kompanija. Nusprendžiame kartu praleisti Naujųjų Metų šventę. Liežuviu ilgai nemalsiu, kas kaip buvo, bet, manau, lengvai atspėsite, ką tame vakarėlyje sutinku. Dailųjį padavėją iš kavinės, kurioje, atrodo, lankiausi prieš šimtą metų (beje, nors ir pasižadėjau sau į ją dar kartą nueiti, šio savo pažado taip ir neįvykdžiau). Buvau jį visai pamiršusi (beje, jis manęs visai niekaip nebeatsimena), tik nuojauta kažką kužda, kad esame susitikę. Lyg kokioje pasakoje mums šie Naujieji Metai prabėga, danguje išvystu krintančią žvaigždę, gimsta simpatija. Vėliau jausmas perauga į meilę. Kartu esame jau beveik metus.
Krintančios žvaigždės paprašiau šilumos ir meilės, kurios dabar gaunu per kraštus. Nebedirba mano dailusis padavėjas kavinėje, tačiau šiandien mielai į ją abu nueiname, pasėdime. Abu dabar laukiame niūriojo lapkričio, abu vėluojame į svarbius susitikimus. Nebegeriu atšalusios kavos, pamėgau arbatą. Kambario vidury nebeguli krūva rūbų – esu priversta susitvarkyti. Kai kas pasikeičia, kai kas pasilieka, bet meilė į gyvenimą visada atneša giedros spalvos. Netgi niūrų lapkritį dviese lengviau pakelti.