Mano pirmajai internetinei pažinčiai greitai šioks toks jubiliejus. Na, ji to verta - kad prisiminčiau ir skaičiuočiau metus. Ir ne tik skaičiuočiau - įvyniočiau į istorijos drabužius ir karts nuo karto pateikčiau į viešumą. Kaip saldų potyrį...

Kad nepasimirštų detalės... Kad metų patirtis nesugriaužtų kai kurių interpretacijų, kad išliktų kuo daugiau tuometinių spalvų... .......... …jį pamačiau iš tolo. Kažkuom išsiskyrė minioje. Aukštas. Žingsnis lengvas. Pamojavau… Jis rankose iškėlė ir ištiesė į mane, nors ir buvau gal už kokių 10-15 metrų, tulpes. Kažkoks keistas jausmas apliejo širdį – ten buvo skirtingų spalvų žiedai. Man tokios puokštės gražiausios. Net pati sau iš močiučių prie parduotuvių prisiperku įvairiaspalvių tulpių glėbius. Kai buvo likęs vos vienas ir tas lemtingas žingsnis iki manęs, jis sustojo. Laisva ranka užsidengė akis. Net ne ranka, o pirštine. Ji buvo tokia didelė. Ir balta. Su išmegzta ar išsiuvinėta dar baltesne snaige. Kaip juokinga – vaikinas su tokiomis pirštinėmis. Bet jis jau toks – kol bendravome virtualiai, spėjau pažinti. Pagaliau jis vėl žiūrėjo į mane. Nebeslėpė akių. Jau šypsojosi. Ne tik akimis - ir lūpomis. Tylėdamas žengė paskutinį žingsnį. Tarp mūsų buvo tik gėlės. Va tokio pirmojo susitikimo ir tikėjausi - jaudinančio. - Man linksta keliai, gal gali mane prilaikyti? Netrukus įsisupau į jo rankas. Pajutau šiltą bučinį į smilkinį. Užsimerkiau. Leidau sau mėgautis jo skruosto vėsa. Keistu armatu. - Tai jau kažką ir pasakyk. Jis papurtė galva… ……… Visada maniau, kad tūkstančius žinučių per metus arba net pusmetį prirašantys ir keliuose forumuose dienų dienas sėdintys žmonės turi bendravimo problemų realybėje, dėl to virtuliai mėgina gauti dėmesio, save realizuoti. Kol vieną dieną pati į tą balą įbridau. O paskui apsidžiaugiau, kad joje neteko murdytis ilgai. Užteko išsivolioti kartą… Bet ta volionės diena buvo didinga. Sudeginusi dar vieną mano "aš". Jis prikibo nuo pirmos registracijos dienos. - Labas, viliokle, - atsiuntė “smailikais” išpuoštą žinutę. - Iš ko sprendi? - Šoviau. - Nepataikei. - Matau, kaip nuraudai – meluoji, - šįkart jis buvo taiklus. - Raustu nuo karščio - arbatą geriu karštą. Po šių žodžių jis ilgai neatrašė. Gal pusvalandį. Kai jis apsireiškė vėl, praplepėjome iki trečios valandos nakties. Iškart užsimezgė lengvas flirtas, jaučiau, kad man lengva su juo bendrauti ir yra apie ką kalbėtis, nereikia ieškoti žodžių. Ant pažinties lentynėlių sudėliojome vardus, darbus, amžių. Dar šiek tiek pomėgių bei kelias charakterio savybes. Tokie bereikšmiai pokalbiai kasdien po kelias valandas truko savaitę. Buvo keista – nei skype, nei telefono numerio, nei bent jau elektroninio pašto neprašė. Nuotraukos – irgi. Tai kėlė įtarimą. Tapau atsargesnė. Net mintis buvo kilusi, kad jis greičiausiai bendraudamas renkasi kažkokią informaciją. Bet greit tokią mintį nuvijau, nes jis vis tik paklausė, kokiu būdu man galėtų atsiųsti savo nuotrauką. - Parašyk man laišką, - sumėčiau vieną dieną raides iš inercijos. O paskui išsigandau – o jeigu paprašys adreso. Būsiu pati save į kampą pastačiusi. - Ilgai jis taip keliaus. Kol dar į paštą nunešiu… Noriu greičiau. - Imk… - brūkštelėjau elektroninio pašto adresą ir pati nuskubėjau jį atsidaryti. Po kelių minučių sužibo “gauti laiškai”. Taip mes pamatėme vienas kitą. Vieną dieną aš jo paklausiau: - Tu kabini mane? - Norėčiau. Pasakydavome vienas kitam “labanakt”, bet vėl numezdavome kokią frazę, už kurios užsikabindavome ir vėl baksnodavome į klavišus. Dar po savaitės ėmiau jaustis nuo jo priklausoma. Vos įsijungdavau kompiuterį, siųsdavau jam “labas”. Dažniausiai jau rasdavau jo “labas”. Paskui pasipylė priekaištai: “ateinu, o tavęs nėr - nuliūdau”, “tyli… o norėjau išgirst”. Kartą jis parašė: “Kai tavo profilis pažaliuoja, man širdis kaip teniso kamuoliukas korte ima dunksėti”. Atsakiau: “Neatiduok jo žiūrovams”. Netrukus jis pradėjo pokalbį apie virtualias pažintis. Jeigu mūsų proseneliai susipažindavo bažnyčioje, kodėl dabar negalima internetu… Susitikti pasiūliau pati. Tie naktiniai pašnekesiai jau buvo ties kryžkele – arba reikėjo sukti abiems tuo pačiu keliu, arba į skirtingas puses. ….….… Jo akys tapo tarsi apsiblaususios. Pats išlaisvino mane iš glėbio, nors to ir nenorėjau. Pagaliau savo rankose pajutau gėles. Žinau, kad tulpės nekvepia, bet pabandžiau pauostyti. Jis pirštines susikišo į vieną kišenę, o iš kitos išsitraukė mažytį užrašų blonknotėlį. Pirmame puslapyje jau buvo du žodžiai: “aš nekalbu”. - Kaip tai? – kažkodėl paėmiau jį už rankos. Net per savo pirštinę jutau jo šiltą odą. Įsivaizdavau tarsi stovėčiau ant svyrančių ir bet kurią akimirką nugriūti pasiruošusių akmenų. Jeigu jis būtų paleidęs mano pirštus, taip ir būtų atsitikę. Jis spustelėjo delną. Tarsi duotų kažkokį ženklą. - Visai? Kinktelėjo galva. Ir nusišypsojo. - Bet tu gi viską girdi? Jis praskleidė plaukus. Specialios ausinės! - O įspėti apie tokius dalykus manęs nereikėjo? Aš pykstu. Jis atsitraukė, iš knygutės aplanko ištraukė miniatiūrinį pieštuką, kažką brūkštelėjo. Parodė: “parvešiu namo”. - Nu jau ne. Reikia viską išsiaiškinti. “Pagalvosi namuose”. Blonknotuką įsikišo į kišenę. Paėmė už rankos ir mostelėjo galva – eime. Automobilyje kvepėjo mėtomis. Kalbėtis su juo nebuvo nei nuotaikos, nei noro. Buvo liūdna, pikta, apmaudu. Jaučiau tarsi prisidirbusi ne dėl savo kaltės. Norėjosi prasmegti skradžiai žemę. Kai įsuko į mano kiemą, iš kelnių kišenės ištraukė sulankstytą lapą. Paėmiau jį ir net nebandydama prie jo išlankstyti, akimis parodžiau, kad perskaitysiu. Neskubėjau išlipti iš mašinos, norėjau, kad mano plaukai, drabužiai prisigertų jo kvapo. Tačiau jis skubino - atidarė dureles. Tai man atrodė nedžentelmeniška. Įduotame laiškelyje buvo jo telefonas. “Duok žinią, jeigu manai, kad galėtum susitikinėti su tokiu, kaip aš”. Po valandos prisijungiau mus suvedusioje svetainėje. Jo anketos nebebuvo...