mažyte ko tyli nesuprantu

Aš nupiešiu tave, kaip gyvą ant savo gyvenimo, Tarsi ant knygos viršelio – gražų, gerą, taurų, mylintį, Ir kas tik paims mano gyvenimo knygą, Pirmiausia tave pamatys. Pasiilgau tavęs, kaip ruduo pasiilgsta lietaus, Pasiilgau tavęs, kaip išdžiuvusi upė vandens, Pasiilgau tavęs, kaip pavasaris spindulio saulės kaitros, Pasiilgau tavęs, kaip pasiilgstama mylimo žmogaus. Su tavom lūpom noriu susilieti, Atodūsiais ir plakimu širdžių, Ir bučiniais švelniais tau bekalbėti, Kalbėt šiandien, rytoj ir visados, Kol saulė švies ir kada šviest nustos. Netikėk rasa – netikros delnų ašaros greit išdžiūsta, Netikėk sodais – jie žydi tik pavasariais, Netikėk vėju – jis per daug nerūpestingas, Netikėk šypsena – ji dažnai būna dirbtina, Netikėk žodžiais – juos sako tie, kurie neturi ką pasakyti, Tikėk tuo, ką myli… Aš nežinojau, kodėl žmonės tyli, Kada pasaulyje tiek žodžių įvairių, Ir mes abu per naktį prasėdėjom Besiklausydami tylos. Dabar žinau,- Kodėl du žmonės tyli! Kiekvienas žodis turi savo širdį, O tai suprasti galime ne kalbant – tylint. Miega girios, lauko lygumėlės, Žiba žvaigždės, deimantai nakties. Kas paskolins laimės trupinėlį? Kas supras, ko ilgisi širdis? Šypsokis, nors ašaros degina skruostus, Šypsokis, nors būtų be galo sunku, Žinoki, pasaulis vien džiaugsmą temyli, O skausmas negydo žaizdų. Ten, toli už miško, saulė miršta, Ir gęsta žvaigždės ežero dugne. To vakaro aš niekad neužmiršiu, Kai pirmą kartą pamačiau tave. Atleisk, kad taip ilgai tylėjau, Kad taip ilgai neparašiau laiškų. Ne, neužmiršau, kasdien matyt norėjau, Bet vis pradėti būdavo sunku.. Kartais reikia tik vieno žodžio paguosti, Vieno virpančio šypsnio – sušilti, Rankų judesio vieno – sugrįžti, Vieno vienintelio žvilgsnio – atleisti.