Dabarprisijungę:
58 92
  Pažintys Paieška Forumas Pokalbiai SMS pažintys Pramogos

Laiminga santuoka: mitas ar tikrovė?

Svajojame apie meilę, o įsimylėję – kad ji tęstųsi amžinai. Daugumai atrodo, kad tai savaime suprantama: jei mylime vienas kitą, vadinasi, būsime laimingi. Ar tikrai taip?

Kad laimingos santuokos idėja atsirastų ir būtų įgyvendinta, turime žengti keturis žingsnius: sukurti fantaziją, pagimdyti svajonę, išauginti norą ir pajusti ketinimą. Taigi žmogus:

• sukuria ar pasiskolina fantaziją apie gražią šeimą (galbūt ji nukopijuota iš žurnalo nuotraukos, gražaus filmo ar reklaminio plakato);

• svajoja atsidurti šiame nuostabiame vaizde (vaizduotėje persikelia į šią nuotrauką);

• trokšta įgyvendinti svajonę (jaučia gražios šeimos trūkumą, ilgesį);

• ketina tai padaryti praktiškai (eina į pasimatymą, parašo pareiškimą metrikacijos biure, pasiūlo tuoktis konkrečią dieną).

Žinoma, pasitaiko santuokų, kurios kuriamos kita tvarka: „ant durniaus“ („Pagalvojome, kodėl mums nesusituokus, ir susituokėme!“), iš reikalo („Nenorėjau, bet teko ją vesti, nes ji pastojo“) ir kt. Tačiau dauguma santuokų vis dėlto atsiranda iš fantazijos, kuri vėliau lyginama su realiu šeimos gyvenimu. Ir… tenka nusivilti. Tai nestebina, nes vaizdai mūsų galvoje ir medijose dažniausiai būna statiški, o vaizdo klipai – trumpi. Kartais tai viso labo idealizuoto tėvų gyvenimo fantazija: „Mano tėveliai pragyveno gražų gyvenimą – ir aš tokio norėčiau.“ Kartais – atvirkščiai: „Kad tik nebūtų taip, kaip buvo mano šeimoje.“ Fantazija siejama su laiminga būsena, t. y. su žmonėmis, kurie myli vienas kitą ir dėl to jaučia pasitenkinimą.

Ką slepia tobula nuotrauka?

Pasižiūrėkime į bet kokią reklaminę nuotrauką ar vaizdo klipą, kur figūruoja šeima: sėdi baltais dantimis besišypsanti gražuolė, ją apkabinęs pasilenkęs tvarkingas vyras, šalia – pora išsišiepusių vaikų. Visi vilki akinamo baltumo megztinius, ir visa tai – labai gražių baldų fone. Kartais šalia atsiranda mielas, protingas gauruotas šuo… Ar sutuoktinių gyvenimas – tai gyvenimas su palaiminga veido išraiška? O jei taip ir būna, tai kiek laiko sutuoktiniai ir vaikai šitaip atrodo? Juk kiekvienas šios nuotraukos dalyvis, įskaitant ir šunį, kartais suserga, kartais būna prastos nuotaikos arba į santuoką atsineša kitokį gyvenimo įsivaizdavimą. Todėl palaiminga išraiška jų veiduose greičiausiai atsiranda tik keliais atvejais:

• kai jie pozuoja fotografui, sakančiam: „Na, pamėginkite nusišypsoti dar plačiau“;

• kai juos būna ką tik aplankiusi sėkmė (sutuoktiniai aistringai pasimylėjo, netikėtai atsirado daug pinigų, vaikas nugalėjo olimpiadoje, šuo gavo medalį parodoje);

• kai visi šeimos nariai priklauso tam tikram ypatingam hipertiminiam charakterio tipui, kuriam būdinga perdėtai pakili nuotaika. Panašaus charakterio žmonių iš tiesų būna. Juos vadina nepataisomais optimistais, nes jie visada vaikšto su šypsena veide. Bet tai tik vienas iš penkių charakterio tipų.

Sustabdykime akimirką kokiame nors kurorte, kuriame mėgsta ilsėtis šeimos. Atsitiktinai atrinkus šimtą besiilsinčių šeimų, aštuoniasdešimt procentų jų atrodytų kitaip nei hipertimikai. Distimikai (visuomet prislėgtos nuotaikos) atrodytų labai rimti ir susirūpinę, šizoidinio tipo asmenys būtų bejausmiai, isteroidinio – greičiausiai dramatiškai reikštų tragišką savo būseną, o psichasteninio (abejojančio, nepasitikinčio savimi) – nerimastingai darytų kokius nors saugumą įtvirtinančius veiksmus. Visai gali būti, kad valdantys ir dominuojantys žmonės tą akimirką būtų aptikti rėkiantys ir baudžiantys savo vaikus, o kai kurios poros tuo metu kaip tik būtų įsižeidusios ir partneriai jausdami nuoskaudą tylėtų nusisukę vienas nuo kito.

Ar sutuoktinių ne kurortinis, o kasdienis gyvenimas panašus į nuolatinį buvimą kartu? Greičiausiai dauguma dabartinių sutuoktinių priklauso vienai iš dviejų kategorijų: kai dirba abu partneriai arba kai dirba tik vienas iš jų. Pirmos kategorijos sutuoktinių namai dažniausiai būna tušti. Vakare, t. y. kai iki miego lieka kokios keturios valandos, jie susitinka. Priklausomai nuo nuovargio laipsnio jie šiek tiek pabendrauja dalykiniais klausimais, pažiūri televizorių arba sėdi prie kompiuterio. Vėliau jie pasimyli (jei tikėsime statistika, tai įvyksta 2–3 kartus per savaitę, o lytinių santykių trukmė – 10–15 min). Paskui vienas ar abu užmiega. Jei šeimoje dirba tik vienas partneris, liekantis namuose šeimos narys dažniausiai prižiūri vaikus, kurie vakarop darosi irzlesni – juos reikia raminti. Iš grįžusio sutuoktinio jis tikisi paramos, bet ne visuomet sulaukia, nes dirbantysis sako: „Aš pavargau, o tu visą dieną sėdėjai namuose.“ Kada jiems šypsotis? Ne paslaptis, kad daug kur sutuoktinius rasime besibarančius – kylančius mikrokonfliktus nemaža dalis žmonių sprendžia išeidami iš namų ar bent užsidarydami kitame kambaryje. Tuomet buvimas kartu, toks kaip nuotraukoje, įmanomas nebent šiais atvejais: juos visus sukvietė į fotosesiją; vyksta kieno nors gimtadienis; tai ypač retos rūšies tradicinės šeima, kurios visi nariai pasimeldžia ir pietauja prie vieno stalo, tačiau net ir šiuo atveju vargu ar visi šypsotųsi ir atrodytų laimingi.

Taigi turime pripažinti, kad ši idiliška nuotrauka, virstanti svajone ir noru ją įgyvendinti, neturi nieko bendra su realiu sutuoktinių gyvenimu. Kas yra ta laiminga santuoka ir kodėl žmonės ir susituokę neretai sako „Myliu savo sutuoktinį“?

Santuokinės meilės apibrėžimas

Pripažinkime, kad santuoka – ne amžinai besitęsianti meilė, o greičiau nuolatinė santykių ir meilės kūryba. Įsimylėjimas ir lytinis potraukis nėra amžini, todėl galime tik pasidžiaugti, kai tai ilgai pavyksta išsaugoti.

Sutuoktinių prisirišimas pasireiškia baime netekti vienas kito. Juk jie taip nenori vienatvės! Todėl kartais tampa priklausomi, t. y. negali ramiai jaustis nekontroliuodami kito: ar tik jis negeria? Ar ištikimas? Ar nežuvo pakeliui namo, kad taip ilgai neskambina? Priklausomybė ypač sustiprėja, jei vienas iš šeimos narių priklauso nuo alkoholio, narkotikų, azartinių žaidimų, sekso. Tačiau šioje situacijoje žmonės dažniausiai supranta: jei tai meilė, ji kažkokia liguista. Jei egzistuotų tik tokie santykiai, vargu ar sakytume „myliu“. Net jei nebūtume labai priklausomi. Paklausti apie meilę „normalūs“ sutuoktiniai pasakytų taip, kaip sakydavo jų senelės, prosenelės ir proprosenelės, kurias ištekindavo tėvai: „Kokia dar meilė, vaikeli? Mes nugyvenome ilgą gyvenimą, užauginome daug vaikų… Teko daug dirbti, daug vargti. Ar aš buvau laiminga? Na, ką gi, žmogus jis buvo neblogas…“ Arba taip: „Daug teko patirti vargo: vyras gerdavo, mušdavosi, nė kartą teko bėgti iš namų. Bet ką padarysi? Geriau toks nei jokio.“ O ką apie santuokinę meilę pasakytų vyriška giminė – seneliai, proseneliai ir proproseneliai? „Mylėdavau tik jaunystėje… Ir, žinoma, kai pas linksmas mergeles į miestą susiruošdavau.“

Kaip matote, mįslingas šių laikų pasakymas „myliu savo sutuoktinį“ nėra savaime suprantamas. Greičiausiai mūsų protėviams jis atrodytų išimtis, o ne taisyklė. Ir čia reikia tam tikro paaiškinimo.

Šiuolaikinis žmogus sutuoktinį renkasi pats. Ir dažniausia renkasi jį tam tikram „projektui“, kurį galima nusakyti taip: „Tuoktis iš išskaičiavimo man nebūtina, nes galiu pats įgyti išsilavinimą ir prasimaitinti. Tačiau man žūtbūt reikia žmogaus, kuris mane mylėtų ir kurį aš pats mylėčiau.“ Paklaustas, kaip supranta meilę, jis atsakytų: „Na, tai – rūpinimasis, geras seksas, bendri pomėgiai, buvimo kartu džiaugsmas.“ Kai kas dar pridėtų bendrą vaikų auginimą, partnerystę, bendrą laisvalaikį. Ir tai sakytų nė neįtardamas, kad kiekvienas žodis šiame sąraše anaiptol nėra lengvai ir paprastai pasiekiama duotybė. Mums gali atrodyti, kad mylimajam skiriame pakankamai dėmesio ir juo rūpinamės, tačiau jis jausis apleistas. Arba mūsų rūpinimasis jam atrodys kaip įkyrus lindimas į jo asmeninę erdvę ir „dusinimas meile“. Juk suaugę žmonės dažniausiai nėra invalidai ar bejėgiai padarai. Taigi rūpintis tenka ne kuo kitu, o pilnamečiu asmeniu. Šis reikalavimas atsirado todėl, kad dauguma mūsų iš sutuoktinio nesąmoningai tikisi, kad jis bus toks pat ar net geresnis nei mama ar tėtis vaikystėje. Jis nė neįtardamas, turi pagydyti mūsų vaikystės traumas bei žaizdas! Iš pradžių atrodo, kad partneris būtent toks ir yra: idealus tėtis ir mama, tačiau vėliau kažkodėl „pagenda“. Tada ieškome kito! Partneris nusivilia – jis nežinojo, kad tokiais žmonėmis kaip mes apskritai reikėjo rūpintis, o jei ir nutuokė, tai nežinojo, kaip ir kiek rūpintis. Kažin ar mūsų prosenelė „rūpindavosi“ proseneliu – greičiausiai, kol buvo pajėgūs, abu vienodai dirbo, o „rūpinimąsi“ suprato tik kaip būtiną pagalbą sergant. Taigi „rūpinimosi“ savo dar nepasenusiu ir sveiku sutuoktiniu klausimą tenka nuolat tikslinti, ir ne per pačius maloniausius pokalbius su juo. Tačiau jie būtini – kitaip nenustatysime asmeninių ribų.

Bendri pomėgiai ir geras seksas

Panagrinėkime kitą reikalavimą. Ką reiškia „geras seksas“? Kai abu patiria orgazmą? O gal kai abu jį patiria vienu metu? Apie abiejų partnerių orgazmą mūsų protėviai kalba labai kukliai. Vadinasi, šis reikalavimas – istoriškai naujas dalykas. Ir kažin ar būtinas. Pasiekti orgazmą sugeba beveik kiekviena moteris, tik su vienu patikslinimu – jei ji pati ar partneris aktyviai stimuliuoja klitorį ar kitas erogenines zonas. Stipriajai lyčiai šia prasme lyg ir lengviau baigti aktą orgazmu, tačiau šiuolaikiniai vyrai neretai išgąsdinti moterų emancipacijos, neturi tvirtų ryšių su tėveliais ir į seksą žiūri kaip į vyriškumo patikrinimą. O jis ir taip netvirtas – iš čia kyla aibė vyrų potencijos ir sėklos išsiveržimo problemų. Tad nenuostabu, kad vyrai nuo žmonų eina prie interneto, kuris, lyg žinodamas, vis pasipildo nauja pornografija… Sugrąžinti į santuoką seksą, išmokti žiūrėti į save kaip į vyrą, o į žmoną kaip į geidžiamą moterį, išlaikyti geismą – ne duotybė, o pakankamai ilgai sprendžiamas uždavinys. Toks pat svarbus, kaip moteriai išmokti atskleisti savo seksualumą ir išlaikyti pagarbą vyrui nelaukiant iš jo tėviško elgesio.

O kaip su bendrais pomėgiais? Žinoma, pasitaiko, kad abu sutuoktiniai yra užkietėję kompiuterinių žaidimų mėgėjai. Visai gali būti, kad jie susipažino internete ir ten praleidžia likusią gyvenimo dalį. Tačiau vargu ar dauguma žmonų taip pat kaip vyrai dievina veiksmo filmus, kompiuterines šaudykles, automobilių ralį, pasisėdėjimus su draugais prie alaus, žvejybą ar medžioklę, jėgos sportą. Ir tikrai nėra daug vyrų, kurie eitų iš proto nuo romantinių serialų, vaikščiojimo parduotuves, grožio salonų, aistringų pokalbių apie santykius ir sveiką gyvenseną. Nesiginčykime – pasitaiko. Tačiau sutikite, kad bendrus pomėgius neretai taip pat tenka kurti. Ir ne vienerius metus. Tai – ne duotybė.

Išvada: šiuolaikinę santuoką reikia laikyti nauju, ambicingu projektu, kuriame reikia suderinti psichoterapiją, santykių mokyklą bei lytinį ugdymą. Jei pasirašote po šia formuluote, tuomet galime sutarti šiuo klausimu – meilė santuokoje įmanoma. Laimingą santuoką galima kurti. Tik tam reikia pamiršti gražius besišypsančius žmones iš reklaminių nuotraukų. Ir pradėti meilės statybas ten, kur esame. Ne Rojuje. Ir ne virtualiame pasaulyje. Žemėje.


Paskelbta: 2013.06.05