Parengė Tadas Garmus

Fizinė trauka: Ilgą laiką buvo manoma, kad mus traukia tos kito žmogaus savybės, kurių patys neturime. Atrodo, kad tai tiesa – juk aišku, kad vyrus traukia moterys ir atvirkščiai.

Prieš daugelį metų kažkur teko skaityti, kad vyrus traukia priešingos moterų savybės: juodų plaukų savininkus traukia partnerės, turinčios šviesius plaukus, aukštus vyrus traukia žemos moterys ir pan. Net jeigu taip būtų iš tikrųjų, neseniai atlikti tyrimai parodė, kad tokia priešingybių trauka galėtų pasireikšti tik fizinių kūno savybių atžvilgiu, ir tai ne visų.

Psichikos panašumai: Dauguma tyrimų rodo - mes renkamės draugus ir savo antrąsias puses todėl, kad jų psichinės savybės būna labai panašios į mūsų. Dar daugiau – rinkdamiesi atsižvelgiame ne tik į mums patinkančias partnerio savybes. Jeigu mūsų draugai mums atrodo ekscentriški, o vedybiniai partneriai - keistoki, tai yra didelė tikimybė, kad tokie esame ir mes patys. Mums patinka žmonės, turintys tas pačias erzinančias savybes kaip kad mes turime, kadangi jie būna genetiškai panašūs į mus. Žmonės mėgsta giminingus sau: ekstravertai mėgsta ekstravertus, intravertai – intravertus ir pan. Nematomas genų vaidmuo: Tirdami individualaus kvapo poveikį partnerio pasirinkimui, mokslininkai nustatė, kad moterys teikia pirmenybę kvapams vyrų, kurių genai turi panašumo į jų pačių (moterų) genus, bet vengia kvapų tų vyrų, kurių genai visiškai tokie patys arba yra labai skirtingi.

Genų vaidmuo neapsiriboja fizinėmis savybėmis.Genai daro įtaką (tik mažesniu laipsniu) asmenybės formavimuisi; nuo jų priklauso, ką mes mėgstame ir ko nemėgstame. Įvairios mūsų savybės būna nevienodai dažnai paveldimos. Pavyzdžiui, noras skaityti yra dažniau paveldimas nei daugelio mėgstamų užsiėmimų turėjimas. Dvynių tyrimai: Ištyręs šimtus monozigotinių (identiškų) ir dizigotinių (skirtingų) dvynių, taip pat ir jų antrąsias puses bei draugus, Kanados mokslininkas J.Rushton tvirtina gavęs akivaizdžius įrodymus, kad būtent genai lemia, kokį draugą ar partnerį pasirinksime. Nieko stebėtino, kad monozigotiniai dvyniai (genai sutampa 100%) rinkdavosi draugus ir partnerius labai panašius į tuos, kuriuos pasirinkdavo jų dvyniai. Dizigotiniai dvyniai, kurie turi tik pusę vienodų genų, rinkdavosi draugus ir partnerius, kurie būdavo tokie panašūs į juos pačius, kad jų pasirinktus draugus ir partnerius galima buvo laikyti dizigotinių dvynių broliais ir seserimis. J.Rushton tvirtina, kad dizigotiniai dvyniai elgiasi taip, kaip visi žmonės. Genai – ne vienintelė pasirinkimus lemianti priežastis: J.Rushton pastebi, kad genai nėra vieninteliai mūsų pasirinkimų kaltininkai. Mūsų „aš“ nėra rinkinys robotų, kuriais gali manipuliuoti genai, sugebantys parinkti mums netgi mūsų draugus. Tyrinėtojai mano, kiti veiksniai ne mažiau svarbūs. J.Rushton sako, kad mūsų draugai ir partneriai gali atsirasti dėl aplinkos poveikio, pavyzdžiui, todėl, kad teisingu laiku buvome teisingoje vietoje. Kaip jūs galite turėti idealų draugą, jeigu niekada jo nebuvote sutikę?

Kitos pasirinkimo priežastys: Mokslininkai tyrinėjo įvairias galimas traukos priežastis, įskaitant tiek dažniausiai paveldimas, tiek ir rečiau paveldimas, kad nuspręstų, kokį vaidmenį socialiniame gyvenime atlieka genai. Jie nustatė, kad žmonės genetiškai užprogramuoti rinktis tokius socialinius partnerius, kurie būtų panašūs į pirmuosius genetiniu požiūriu. Įdomu, kad mes atsižvelgiame (nors ir nesąmoningai!) į paveldimas savybes netgi tuo atveju, jeigu patys nežinome, kad tos savybės būna paveldimos. Pavyzdžiui, vidurinio piršto ilgis yra dažniau paveldimas, tuo tarpu kai viršutinė rankos dalis - ne taip dažnai. Buvo pastebėta, kad dalyvavusių tyrimuose porų viduriniai pirštai buvo panašaus ilgio, o rankos formos buvo skirtingos. Atranka – revoliucijos priemonė: Kodėl nesąmoningai pasirenkame genetiškai panašų į mus žmogų, nors patys ir nežinome, kurios mūsų savybės yra paveldimos? Atsakymas: jeigu bandydami susidraugauti, padėti, ar apsivesti, nesąmoningai ieškome žmonių, kurių genai labiausiai panašūs į mūsų genus, mes tiesiog bandome užsitikrinti, kad mūsų genų rinkinio segmentas būtų perduotas ateities kartoms. Tarp kita ko, tokia strategija ne tik perduoda mūsų genus ateities kartoms. Kai kurie tyrimai rodo, kad partneriai, kurių paveldimos savybės yra tokios pačios, būna labiausiai patenkinti savo vedybomis.

Panašumas turi ribas: Panašumo siekimas turi savo ribas. Tyrinėtojai nustatė, kad optimalus panašumas neturėtų būti 100 procentų. Viename tyrime vyrams ir moterims buvo rodomos jų pačių nuotraukos, kompiuterio pagalba transformuotos į priešingą lytį. Beveik visi tiriamieji teikė pirmenybę savo pačių, o ne kitų nuotraukoms. Taip atsitiko ne todėl, kad jie save geriau pažinojo. Kito eksperimento metu buvo rodomas kino žvaigždės ar kokios nors kitos įžymybės transformuotas atvaizdas. Tiriamiesiems vis tiek labiau patiko į juos pačius panašesni atvaizdai.

Išvados: Tyrimai rodo, kad genai iš tiesų vaidina svarbų vaidmenį pasirenkant draugus, sutuoktinius, bet jie nėra dominuojantys. Mūsų unikali aplinka taip pat gali būti svarbus veiksnys. Panašumas yra tik vienas iš daugelio kriterijų (nors ir labai svarbus), kuriais vadovaujasi žmonės, pasirinkdami socialinius partnerius. Fizinė išvaizda, statusas, finansiniai ištekliai, sąveika, gyvenamoji vieta ir šeimyninė situacija – kiekvienas šių veiksnių taip pat gali įtakoti pasirinkimus. Vyras gali mėgti kokį nors patiekalą, o žmona - nemėgti jo. Tačiau jeigu tokių skirtumų būna labai daug, tarpusavio santykiams gali iškilti pavojus.

Informacijos šaltinis www.londonozinios.com